Italijoje, Desio širdyje, kuklus 700 kvadratinių pėdų butas buvo paverstas ryšio ir emocijų erdve. Šis renovacijos projektas, pavadintas Odė mėnuliui vadovavo Studija „Paradisiartificali“. kūrybiškai vadovaujant stilistui Giulia Taglialatelakaip duoklė giliems mamos ir dukters ryšiui. Namai, skirti suvienyti, puoselėti ir atspindėti neapčiuopiamus ryšius, siejančius dvi moterų kartas.
Projektas prasidėjo nuo dukters prašymo sukurti erdvę savo tolimajai mamai – meilės ir ilgesio šaknys. Įsišaknijęs moteriškame dvilypume su dviem vienas kitą besisukančiomis gyvybėmis, kurios yra skirtingos, tačiau susipynusios, ši sąvoka labai panaši į dangaus kūnus kosminiame šokyje. Dizaineriai į šią užduotį kreipėsi ne kaip sienų suvaržyti stebėtojai, o kaip pasakotojai, mezgantys ryšį, empatiją ir bendrų svajonių naratyvą.
Užuot numatę tradicinį interjerą, dizainerių komanda įsivaizdavo metaforišką sodą – šventovę, kurioje išsilieja ribos tarp išorinio pasaulio ir vidinio savęs. Čia architektūra yra ne tik funkcionali, bet ir simbolinė, suteikianti psichologinę erdvę, kurioje gyventojai gali susijungti.
Projektas prasideda žemiško raudono molio grindimis, įžeminančiomis erdvę šiluma ir stabilumu. Aukščiau iškilusi geometrinė pavėsinė, traukianti gyvybę iš apskrito fontano centre. Šis fontanas, ty apvalus kilimėlis su astronominiu žemėlapiu, išgraviruotu po jo paviršiumi, įtvirtina namus dangaus pasakojime, primindamas jo gyventojams apie jų gyvenimus formuojančias kosmines jėgas.
Kiekvienas erdvės elementas kalba pasąmonei. Vešlios gyvatvorių žalumynai sudaro namų „sienas“, o tai rodo sklandžią ir nuolat besikeičiančią žmogaus minties prigimtį. Visur išsibarstę atviri paukščių narveliai simbolizuoja proto išlaisvinimą, o ant šakų kabantys raktai kviečia susimąstyti: ar pasirinksite likti pažįstamose ribose, ar atversite naujas galimybių sritis?
Ten, kur nedominuoja žaluma ir molis, ima viršų eterinis baltumas – debesų, užpildančių erdvę lengvumu ir ramybe, reprezentacija. Butas, nors ir fiziškai kompaktiškas, tampa erdvus, kviečiantis gyventojus tyrinėti ne tik savo kampelius, bet ir savo gelmes.
Sutemus kelionė veda į paslėptą sode esančią šventovę – nimfėją, vandens ir ramybės vietą. Čia laikas tarsi sustoja, siūlydamas savistabos ir atgimimo akimirką. Šioje ramioje vietoje visapusiškai atsiskleidžia namų dvasia: erdvė ne tik gyvenimui, bet ir transformacijai bei savęs atradimui.
Šio projekto esmė – odė Mėnuliui – intuicijos, paslapties ir moteriškos esmės simboliui. Mėnulis su nuolat besikeičiančiomis fazėmis atspindi žmogaus emocijų sklandumą ir motinos ir dukters santykių sudėtingumą. Poetinis kreipimasis į Mėnulį, skaitomas įsivaizduojamoje šventovėje, užfiksuoja šio ryšio esmę:
O mėnuli,
Perėjau slėnius ir upes, kad tave pasiektu.
Aš miegojau ant plikos žemės ir po akylu pelėdos žvilgsniu.
Kuo daugiau ieškojau Kelio, kaip tave rasti, tuo labiau pasiklydau.
Tai tu paprašei manęs pamesti save, kad suprasčiau, jog nėra vieno kelio;
yra daug.
Nakties padarai saugo tavo paslaptį.
Intuicijos karalienė, svajonių karalienė. Jūs nepaisote proto.
Aš palieku save jūsų hipnotizuojančio žvilgsnio užmarščiui.
Kuo labiau bėgu nuo nežinios, tuo labiau tavęs trokštu.
Ne šiltas apkabinimas, o išnykstantis glostymas, kurį tu man tu.
Ne aiškus vaizdas, o slapta vizija.
Sidabrinis veidrodis atskleidžia tavo veidą, bet tai buvo tik užkeikimas.
Įkeliu tavo opalinį šydą, gėrimo iš tavo fontano iliuziją.
Tada tu tyliai išnyksti, ir viskas aplink mane nutyla.
Begaliniame cikle aš tavęs ieškau
Begaliniame cikle randu savo šešėlį.
Kaip tarnaitė, ištikima savo Karalienei
Grįžtu pas tave, apgaubtas tavo ledinės Šviesos paslapties.
Mėnulis tampa nepagaunamos, bet magnetinės nežinomybės traukos metafora – priminimu, kad pačios giliausios gyvenimo kelionės dažnai yra tos, kurios veda mus į dar neatrastą teritoriją.
Norėdami pamatyti daugiau „Studio Paradisiartificali“ projektų, spustelėkite čia.
Fotografavo Valentina Sommariva.
